cloo

Turėjau galimybę pabuvoti, tad šiek tiek įspūdžių.

Nemėgstu muziejų. Tas disciplinuotas konvejerinis žiūrėjimo būdas pernelyg pririštas prie žinių, o ne kultūros kulto. Visgi neseniai tenko padirbėti prie vienos etnografinės ekspozicijos, kurioje galėčiau būti ir būti. Ištartas raktažodis: “būti”. Ten buvo geros - netikėtos, bet malonios erdvės, laisvas judėjimas, eksponatai labiau pasirenkami žiūrėti nei rodomi. Sekant mintį, tą ekspoziciją bvo galima papildyti vietelėmis prisėsti, kavos aparatu ir tematinių leidinių staliuku, - ir būčiau bėgančias dienas leidęs lėtai gerdamas, virškindamas ir skaidydamas ten rodomas idėjas. Toliau »

Pradžiai keli laiko nuglūdinti žodžiai:
„kas nežino istorijos, pasmerktas ją kartoti“
„žmogus per savo gyvenimą atkartoja žmonijos istoriją“

Praeitą vakarą turėjau prasmingą alutį su muzika besidominčiu žmogum, ir vienas dalykų, kuris gražiai išsiklojo mano galvoje - kad muzikos kompozicija grįžta.
Klausausi mogwai ir stebiu kad tai muzikos proza, kur esmė - visos kompozicijos raida, visa istorija, o ne pavienių emocijų fontanėliai, kurie rodos vyrauja muzikiniame pasaulyje. Toliau »

Starchitecture yra toks architektūrinis reiškinys, kai reikalinga kažkas didelio, itin brangaus ir labai labai cool. Tokio daikto tikslas yra būti madingu blizgučiu, sukelti visiems seilėtekį ir susižavėjimo šūksnius. Na taip, jie greitai moraliai pasensta, bet palieka laikmečio tuštybės žymes, it kokios Egipto piramidės.
Tik.. Bilbao efektas nesikartos, nes tai Bilbao efektas. O ir Zaha Hadid savo pasiutimą jau kažkur palaidojo - dabar tas daiktas panašus į modernų plastmasinį džipą.

Sukelti “Vilniaus efektui” reikia kažko daug įdomesnio. Siūlau nuogos nėščios moters formą. Daug daugiau dėmėsio sulauktų.

p.s. Vilniui Gugenheimo tikrai reikia, tik nebūkim radikalai, kurie mato vien draugus ir priešus, juoda ir balta. Reikia ne bet kokia kaina. Besidomintiems siūlau paskaityt Dievų Žiniasklaidos ir Audrio Karaliaus (Via Eglė) mintis.

Ūžtelėjus “Padovanok viziją Lietuvai” konkursui, liko daugybė nepublikuotų rašliavų. Tokių kaip ir.. nepadovanotų. Štai ekobloge paviešintas Indrės Kleinaitės sapnas, nors man ir stipriai per saldus, visgi sukėlė nemažai minčių. Dėkingas jai. Todėl tiesiog turiu paviešinti savo kliurką, su viltim kad ir jūsų galvose pūstels kokie vėjeliai.
Toliau »