Apie erdvės kūrimo pojūčius

Pagal W.Meisenheimer „Choreography of the Architectural Space. The disappearance of Space in Time“* ir asmenines patirtis.

Semiotika moko, kad reikšmė gimsta iš skirtumų. Nedideli skirtumai atveria nedidelius plyšelius, kuriuose reikšmė įsispraudžia užimdama visą laisvą erdvę, pati įgaudama to plyšelio formą. Labai skirtingi dalykai geba atverti prarajas, į kurias gali sukristi daugybė skirtingų reikšmių ir ištisų interpretacijų, niekada iki galo tos tuštumos neužpildančių.


Kartais darbo pradžioje įvyksta toks monologas:

– Kas tau yra svarbu? Ko iš šito tikiesi?
– Nežinau nieko svarbesnio už laimę.
– O kas yra tavo laimė?
– Laimė tai taika mano viduje ir santarvė su pasauliu
.

Sukamasis judesys aplink ką nors iš išorės: išcentrinė jėga, nykimas ir orientavimasis išorėn. Centras yra rymantis objektas, tvirtas ir stabilus vienoje vietoje, o besiribojanti sfera lieka atvira ir judesio plečiama iki begalybės.

2009 metų vasara man įsiminė susibūrimais mieste prie kino ekranų. Vilniuje bent porą kartų per savaitę vyko seansai po atviru dangumi. “Meno Avilio” tradicija, pradėta 2005-tais Mokytojų namų kiemelyje, išsiplėtė net į tokias erdves kaip plyšys Pylimo gatvėje tarp Reformatų bažnyčios ir namo nr.20 (tąkart rodė kažką W.Wenderso – rodos “The state of things”). Aptikau eidamas pro šalį. Po klasicistinėmis kolonomis bėgo nespalvoti kadrai, laisvų kėdžių nebuvo, o sėdinčiuosius nuo zujančių mašinų ir troleibusų užstojo besišnekučiuojantys būreliais. Sustojau prie pažįstamų. Prieš naktį dalino juodą kavą popieriniuose indeliuose ir tvyrojo kone didmiesčio laisvės atmosfera. Tą pačią vasarą “Kino Primato” klubas surengė keletą seansų kiemuose: darželyje prie Konarskio g., kieme Tilto g. ir skulptoriaus G.Jokūbonio dirbtuvėse kažkur kiemuose, V.Kudirkos ir M.K.Čiurlionio gatvių kampe. Dirbtuvės įspūdingos – aukštas geltonų plytų pastatas, iš esmės viena apvali patalpa su bėgiais grindyse sunkioms skulptūroms vežioti, įstiklintu stogu nepriekaištingai šviesai ir mediniais, vijokliais apžėlusiais laiptais į mažą kambariuką viršuje. Rodė trumpus lietuvių režisierių filmus, o žmonių buvo nedaug, tik kiek daugiau nei vietos. Tą pačią vasarą pirmąkart išgirdau apie seansus piano.lt kiemelyje. rodos panašiu metu debiutavo ir nauja kavinė Teatro, muzikos ir kino muziejaus kieme, kurioje plastikiniam “Toniui Soprano” prižiūrint taip pat buvo rodomi filmai… Jų nemačiau. KultFlux platformoje buvo rodomi filmai apie miestus ir architektūrą – tas ciklas tęsėsi jau nuo 2008tųjų. Kartais nueidavau.

Ertmė – peizažas sielai

Ertmė – tuštuma, niekis, tarpas. Nebūtis reiškinių, kasdienio gyvenimo, viso prie ko esam pratę. Nebuvimas triukšmo, vardų, pareigų ir atsakomybių. Tuštumas pastato viduje, kiemo viduje, sodo viduje, – asmeninė meditacijos scena, vieta emocijų srautui, vaizduotės siūbavimui.
Atminties stimuliavimas, teikimas vaizdinių, norų ir minčių. Savęs sukaupimas.

Lukas pakvietė važiuoti į kaimą trims dienoms. Turėjo būti nemažai jaunų žmonių, ir visi turėjo atsivežti po kokį performansą, skaitymą ar pranešimą jam rūpima pilietine-kultūrine tema. Beveik mažoji Santara-šviesa pažįstamų ratui. Programa buvo suplanuota valandiniu grafiku, ir netgi panašiai įvyko. Kartu gėrėm vyną ir skutom bulves. Daug kam rūpėjo švietimas, nes viskas vyko 2008m vasarą, kai Prancūzijoje prisiminę 1968 metų protestus siautėjo studentai, ir ta energija sumenkusi iki beformių bruzesių ataidėjo iki Lietuvos. Todėl neformalaus ugdymo tema buvo keli pranešimai, kurių Kasparas nepamiršo ir su visai kitais žmonėmis pradėjo “laisvojo universiteto” veiklą. Pernelyg arogantiškas pavadinimas mano ausiai, tačiau neatmesčiau, kad tas žodžių skambesys buvo būtinas stimulas veiksmui. Dabar tas dienas kaime pamenu kaip kalbėjimosi festivalį, kur viskas buvo spalvinga ir svarbu.

Kilpa. Lankstinys. Mazgas

Kelias pavestas erdve. Sistemingas apsivertimas, apsisukimas ir iškraipymas. Kryptinga taškų seka, grįžimas, šakojimosi ir jungimosi taškai, nusukimas, krypties keitimas. Judėjimo schema: viršaus ir apačios apvertimas, vidaus sukeitimas su išore, platėjimas ir siaurėjimas, centras ir periferija ir t.t. Žaismingos šios schemos savybės nuo seno naudojamos tolimuosiuose rytuose, kur užburiančiai gražūs popieriaus lankstiniai kuriami paprastos liaudies. Poetinė idėja, kaip ir filosofinis tokių formų turinys yra sukoncentruoti sąmoningose priešpriešose, sudarančiose vientisą struktūrą.

Nuo pat pradžių KultFlux atsiradimą laikiau šiokiu tokiu išsišokimu. Ne dėl veiklos, ne dėl formos, vietos ar spalvų – tie dalykai man jaunatviški ir gaivūs, galėtų netgi aštriau konfrontuoti su esama padėtim. Dėl to, kad leisdamas laiką prie KultFlux, prie upės, jos beveik nematai, o leisdamas laiką virš upės, esi viduje. Tarsi būtų paminama neabejotina vertybė, paniekinama Neris… Nepasiginčysi kad šis reiškinys pakvietė daug žmonių nusileisti prie vandens, tačiau ar nebuvo galima to padaryti be keisto erdvinio supriešinimo? Gal, gal ne, bet visgi upės lygis ir miesto lygis yra tarsi du nesusiję pasauliai – mieste nėra upės, o prie upės dingsta miestas. Apačioje lieka vien vanduo, žolė, betoninės krantinės, laipteliai, lyg kažkada buvusios civilizacijos liekanos, – ir jokių pagundų nei galimybių sustoti. Upė teka, ir žmogus turi judėti. Suprantu sakančius kad taip ir gerai – ramybė mieste reikalinga. Bet džiaugiuosi, kad upė neliko pati sau, kad sustojęs žmogus nors ir nematydamas, negali upės pamiršti. Ir gal kaip tik dėl to negali kad nemato, – juk pasaulis, sudarytas iš pro akis slenkančių trijų tolygių sluoksnių neužduoda jokių klausimų, ir nesukuria plyšelių į kuriuos galėtų įsirangyti prasmė.

Įėjimo erdvės. Įžangos ir palydos architektūrinėje sekoje

Įėjimo erdvės, holai, kiemeliai prieš įėjimą, gonkeliai, koridoriai ir fojė: pirmųjų įvykių vietos, erdvės pasiruošimui, erdvės pirmiems susitikimams ir įžangoms. Paskelbimo ir tikėjimosi figūros. Abejonės vieta ties pirmomis durimis, fojė emocijų suvaldymui, zona pasiruošimui, draugiškiems, išvaduojantiems, įspėjantiems ar grąsinantiems signalams. Namo avanscena.

Mano užduotis buvo pakabinti ekraną apgriuvusioje fermoje. Dairėmės kad sienų likučiai kuo geriau pridengtų nuo vakarinės saulės – ne tik ekraną, bet ir žiūrovus. Tiksliau sakant, mus ir vieną vietinį girtuoklėlį, nes Obelių gyventojai buvo pakviesti jau tamsiai valandai. Paprastučiai kvietimai pažiūrėti Hitchkoko filmų buvo iškabinti visame miestelyje, bet mes jau ėmėm svarstyti kad gal niekas neateis – o ir vienintelio “žiūrovo” šūkčiojimai taip pat nebuvo optimistiški. Tačiau sutemus programa prasidėjo, visos vietos buvo užimtos, o automobiliai prieš pasukdami į nušienautą “stovėjimo aikštelę” švysteldavo žibintų šviesas į fermos vidų. Daugelį filmų pramiegojau. Vienus kėdėje, kitus pievoje. Saldžiai.
Tai irgi vyko 2009tųjų vasarą, bet tai buvo daug daugiau nei kinas. Man patinka, kad Hitchkokas buvo sutiktas gana šaltai, o mes – priešingai. Kitą rytą pusryčiavom pas vietinį menininką, dailės mokytoją Pupelį, kuris išnešęs kone visą savo bufetą ant pievutės pasakojo apie savo svajonių Obelius. Raudonuosius serbentus raškėme nepakildami iš ratelio.

Abejojimas

Lėtumo link. Vyksme įsteigtos pauzės ir kliūtys. Tiesioji pertraukiama serija plyšių, trūkių ir smulkių atsitikimų. Sudėtingumas pageidaujamas. Meditacijos kelyje, mokymosi kelyje ir laisvalaikio pasivaikščiojimuose kuriami sąmoningi sulėtinimai. Vizualiniai barjerai, iškyšuliai, sūkuriavimai, laiptavimai ir nuolydžiai, medžiagos pasikeitimai, klausymosi ar švytėjimo zonos iššaukia abejonės akimirkas. Taip įvykiai sekoje įterpiami į erdvinę vaizduotę. Fragmentuotame laike išsibarstę erdviški reiškiniai. Procesas pristabdomas, ir padaroma būtina pertrauka.

Tada lietuviškas terminas “vieša erdvė” buvo dar visai naujas, net nemadingas. Evelinos dar nepažinojau, bet gavau žinutę kad ji rengia pokalbius miestiečiams kavinėse. Pati, be jokios organizacijos ir jokio tvarkaraščio – tiesiog išsiųsdavo gausybę elektroninių laiškų, jie pasklisdavo ir sukviesdavo besidominčius. Tas pokalbis buvo apie viešas erdves. Susitikome Lietuvos kino teatro kavinėje, Evelina surašinėjo mūsų replikas ir pamąstymus ant didžiulio lapo, paskui mums dainavo dainą, paskui kvietė visus susipažinti ir ką nors daryti dėl Lietuvos kino teatro, paskui iškeliavo į tolimuosius rytus. Ilgam, dviračiu, autostopu, arkliais ir kupranugariais. O čia liko Gediminas su Nomeda. Iki šiol nežinau ar jie iki tol buvo pažįstami, bet spėčiau kad ne.
Nedaug dalyvavau, bet mėgau tuos žmones – jie darė vieną darbą dėl gana skirtingų priežasčių. Vieniems šis pastatas buvo paveldas, kaip specialiai statytas kinoteatras. Kitiems – kino šventovė, tretiems – vieša erdvė, kuri bus privatizuota ir niekada nebepriklausys tautai. Kiti labiau domėjosi pačiu protesto procesu, galimybe suburti ir pažinti žmones. Žaisti draugiškus piratus ir tuo pačiu pasipildyti kūrybinį portfolio irgi buvo gaivi mintis.

Man greta paties proceso rūpėjo aikštė, kaip atvira visuomenės erdvė. Prisiminiau vieną konceptualų stendą, teigusį kad dykros tarp Romos aplinkkelių yra pažadas ateičiai, erdvė kurioje ateities kartos galės realizuoti savo vizijas, nes kitur bus daugybė kliūčių: nuosavybė, paveldas, kaštai. Skirtingai nuo daugelio urbanistų, mėgstu erdvės vibraciją, “išmuštus dantis” kaip galimybę žvilgsniui į tolį, ir tvarkingą perimetrinį didesnių gatvių užstatymą vertinu kaip akidangčius arkliams, kad nesiblaškytų. Paskui supratau, kad tas ištrupėjimas padeda suvokti senamiesčio ir naujamiesčio ribą, buvusią Vilniaus gynybinę sieną. O kinas nelabai rūpėjo, ir net dabartinė, padėtis – nesutvarkyta aikštė ir yrantis įdomus pastatas mane visai tenkina – kad tik išliktų pažadas ateičiai.

Labirintai

Savyje ištirptančios erdvės ieškojimas. Labirintai yra keliai į nežinomą, neapčiuopiamą, neaprašomą vidų. Erdvė krypstanti vidun, jau nebe išorėn. Viduje iškyla atstumas, begalybė. Labirintas tai vaizdinys, primenantis begalybės ieškojimą ribotoje, apibrėžtoje erdvėje. Atstumo, artumo ieškojimą. Šie senoviniai ieškojimo paveikslai iliustruoja žmogaus pasimetimą tarp savo vaizdinių.

Apie tą vietą žinojau seniai, bet nebūdavo progos apsilankyti. Pradžioje buvo visiems atviras, bet nedaug kam žinomas butas su biblioteka. Viename “Darom” festivalyje netyčia aptikau “atstovybę” – pilną knygų palapinę, kur galėjai užsukti, pasėdėti, pavartinėti, pasiskolinti, pakalbėti. Vėliau girdėjau kad kažkur persikraustė, paskui dar kartą persikėlė – į Labdarių gatvę, pasivadino „Labdarių infošopu“ ir pradėjo gaminti veganišką maistą. Draugams, keliautojams, atklydėliams… Maistą perka, gamina ir šunis vedžioja savanoriai. Pamaitintieji atsilygina irgi savanoriškai. Žmonės dovanoja knygas bibliotekai, ir jas skolinasi kas nori.
Dabar ta vieta yra Klaipėdos gatvės kiemuose. Mielai užsuku, žmonės ten labai skirtingi, bet jauni ir lengvai pasakoja kas jiems rūpi. Keista idilė, kurioje susėdi prie šeimyniško, staltiese dengto stalo kartu su nepažįstamais, kartais skambant agresyviam repui ar pankrokui, o kartais tyloje. Pasakojo kad pavasarį bandys įkurti sodelį po langais ir užsiauginti daržovių. Klausiu kaip su valstybe, juk mokesčių nemokat, skriaudžiat restoranus. Negi ji tokia nereikalinga? Vieniems reikalinga, kitiems ne, tačiau visiems svarbus toks gyvenimo būdas – jei galėtų kūrentis malkomis, turėti šunis virtuvėje ir leisti žmonėms nesusimokėti, kai kurie viskuo dalintųsi ir su valstybe.

Viršutinė dalis, aukščiausia duotos erdvės vieta pakrauta teigiamomis konotacijomis, galingųjų pasirinkimas, trokštamiausia vieta. Laiptai, piligrimystės, prašymo kelio scenarijus, troškimo kelias iš žemiau į aukščiau, iš slėnio į kalną, iš tamsos į šviesą, iš žemės pas dievus.

Pilaitėje, kur greitkelis pavirsta tiltu virš nenutiestos gatvės, greta didžiausios “IKI” paruduotuvės ir nebaigtų daugiabučių griaučių žemė ima nuostabiai banguoti, o ties keliu taip susiriečia į kuprą, kad rodos tuoj nupurtys savo pušis ant asfalto. Kitoje gūbrio pusėje telkšo apžėlusi bala, nedidele srovele besijungianti su Pilaitės ežerais. Toje vietoje dizaineris Andrius svajoja pastatyti nedidelį pastatėlį, salę bendruomenės susibūrimams, kūrybinėms dirbtuvėms ir menininkų akademinei veiklai. Vieta vadinsis BeePart. Namukas turės būti laikinas, ekologiškas, ir jo architektūrinei vizijai kurti buvo surengtos puikios kūrybinės dirbtuvės, su įvairių sričių specialistų paskaitomis, po kurių vyko bendras darbas. Pasisekė pridėti ranką prie erdvės sureikšminimo akcijos – tada be jokio paskelbimo ant šlaito susmaigstėme didelį baltų vėtrungių mišką, po kurį vaikštant apimdavo nežemiškas jausmas. Per “Tebūnie Naktis” ta pati vieta buvo paversta šviesų pieva. Dabar ruošiama lauko ekspozicija, pristatanti viziją Pilaitės bendruomenei. Prie tilto, po namu-vaiduokliu, ant pušimis apžėlusio gūbrio tarsi atklydusio iš kitos realybės, rengiasi gimimui nauja Pilaitei susibūrimų erdvė. Savo jėgomis – dėl šeimos, dėl gražios kaimynystės.


* Paryškintos teksto dalys yra grubus vertimas iš šios knygos, paveikslėliai taip pat iš ten.

Vienas komentaras apie “ Apie erdvės kūrimo pojūčius ”

  1. aoo:

    Šaunuolis kad pasidalini, dėkui.

Atsiliepti:

pridėti paveikslėlį