dū

Paprasčiausiai senoji dušo galva išlakstė dalimis (galbūt dėl nukalkinimo acte), o naujos visai nepigios, tad po savaitės prausimosi banalia šlangos srove buvo išrastas toks tešmenėlis…

(daugiau..)

Lempoje truputį per daug detalių – nusprendėm su Manteliu planetariume, benesiklausydami Grunskio generuojamo spangsmo. Tad artėjantis Mareko gimdienis tapo gerai proga pagaminti geresnį apšvietimo įrenginį. Kartu įteikėm ir virtuvinę pirštinę kad išjungdamas nenusidegintų, bet pasirodo tai visai nebūtina. (daugiau..)

Mokslas yra biznis, ir piratai tie kurie žiniomis už dyką dalinasi.
Kaip ir vagys tie, kurie savo draugus ar merginas moko vairuoti – juk suteikiant paslaugas (t.y. darant gera) reikia reikia imti pinigus ir mokėti mokesčius. Na gerai, paburnojau truputį tuščiai, bet štai jums gigantiškas žinių resursas: gigapedia.com
(daugiau..)

Realybės modeliavimas ir realistiškas atkartojimas retai mane pradžiugina – galbūt dažniausiai per daug sureikšminamas panašumas į tikrovę (kas iš esmės neįdomu), o žvilgsnis, situacija, ir požiūris lieka antrame plane. Galbūt dėl to šis žanras taip stipriai fotografijos užnugary. Visgi tokia mano patirtis, o teoriškai galima modeliuoti ir neprarandant kitų meninių aspektų. Todėl ir noriu čia užfiksuoti bene pirmą atvejį, kai kompiuterinis realizmas savo poetišku žvilgsniu man padarė įspūdį.
(daugiau..)

Besilankant naujai pastatytose “šiukšliniškėse” (kai kas tą vietą vadina “Kosovu”) ir greta esančiame Perkūnkiemyje, vis galvojosi apie ten gyvenančių žmonių lūkesčius, civilizacijos pažangą, miesto identitetą ir architektūrą. “ką gi man dabar mąstyti.. apie ateitį gal? …Kai aplink nyku” – miksuojasi galvoje citatos iš I.V.T.K.Y.G.Y.G.
O kas jeigu.. pažaisim teatrą, ir sukeisim fasadus? Tik plokštumas, paliekant tą patį suplanavimą ir tuos pačius kvadratinius metrus? Tą pačią ankštumą tarp namų? Pridengsim pastatus Vilniaus identitetu ir svajone – barokiškų fasadų vaizdais? Kaip pasikeistų erdvės savitumas ir žmogaus savijauta joje?

(daugiau..)

Turėjau galimybę pabuvoti, tad šiek tiek įspūdžių.

Nemėgstu muziejų. Tas disciplinuotas konvejerinis žiūrėjimo būdas pernelyg pririštas prie žinių, o ne kultūros kulto. Visgi neseniai tenko padirbėti prie vienos etnografinės ekspozicijos, kurioje galėčiau būti ir būti. Ištartas raktažodis: “būti”. Ten buvo geros – netikėtos, bet malonios erdvės, laisvas judėjimas, eksponatai labiau pasirenkami žiūrėti nei rodomi. Sekant mintį, tą ekspoziciją bvo galima papildyti vietelėmis prisėsti, kavos aparatu ir tematinių leidinių staliuku, – ir būčiau bėgančias dienas leidęs lėtai gerdamas, virškindamas ir skaidydamas ten rodomas idėjas. (daugiau..)