Savi
Rytas šeštadieniškas, jei tu senamiesty, dangus šviesus ir rudens gaiva be vėjo. Tuoj vienuolika, ir įžengus į Radvilų rūmus trys moteriškės be galo nustemba, tačiau šiltai sveikinasi, parduoda studentišką bilietėlį neturinčiam pažymėjimo, ir tik tada nusirankioja arbatą ir sausainukus nuo rūbinės baro, kad galėtų po juo pakišti mano kuprinę. Dvi moteriškės klegėdamos nutapnoja įjunginėt šviesų. Neiškarto, kiek palaukęs, nuseku. Pradžios pabaiga.
Pasakiau ko nepamatysit. Kitką turit pamatyt, iki spalio 22os. Acipūtusią ir malonią parodėlę. Ir būtinai pažiūrėkit filmuką apie “Europą” – kur lietuviškojo Paryžiaus, Londono, Venecijos ir Šveicarijos vietiniai savo “tautinėmis” kalbomis pasakoja apie savo gyvenvietes: “hier gibt es dreicih hauzer, reparieren vyr autos..” – ir galiausiai užsižvengia.
Smagu matyt, kad jiems tai patiko ne mažiau nei kūrybinei grupei.
Paskutinis dalykas ką reikia paminėt: aukštu žemiau yra kita ekspozicija, – apie Freiburgo menų mokyklą. Man buvo netikėta kad po karo emigravę tautiečiai užgyveno tokio lygio instituciją. Beje, ten išaugo ir Antanas Mončys.
