dū

Čia ilga pasaka, kurią labai norisi papasakoti.

Ji apie karus, kuriuos kariauja medijų industrijos, slegiamos naujų technologijų ir informacijos laisvės. Apie desperatiškus mūšius, bandant dar bent kiek išsilaikyti pasikeitusiame pasaulyje, kuriame medijos platinimas (pagrindinis šių industrijų užsiėmimas) – nebereikalingas.
Anksčiau ar vėliau tai pasibaigtų natūraliai, bet tuo tarpu vykdomi žiaurūs vartotojų persekiojimai. Gindami “savo teritorijas”, RIAA (Recording Industry Association of America) teismuose persekioja visus įtariamus atisiuntus kąnors nelegalaus (tarp jų – 12 metų mergaitę, mirusią močiutę ir net šeimas, išvis neturinčias kompiuterių). O neseniai bandė įvykdyti smagią profilaktinę akciją – nubausti po vieną asmenį iš kiekvienos Europos šalies (nuorodos neberandu, bet pamenu – nelabai jiems pasisekė). Taigi, JAV ir Europos medijų vartotojai bejėgiškai kenčia šitas nesąmones, kopijuojasi diskus ir laukia pūlinio sprogimo. Arba chirurgų, kokiais ir ketina tapti gerai socialiai apsaugoti ir pilietiškai angažuoti Švedijos piratai. Šios pasakos herojais tebūnie piratų biuras ir The Pirate Bay (TPB).
TPB piratauja laikydami serveriuose torrentus – tarsi nuorodas, kurių dėka muzika ir filmai paskirstomi tiesiai iš vienų vartotojų kitiems. Pačios nelegalios medžiagos TPB neturi ir pagal švedijos įstatymus nieko bloga nedaro. Panašių “apeinančių” įstatymą schemų gana daug – pvz. LastFM, kur gali pasirinkti klausyti ne kažką konkretaus, bet “radiją”, kuri “sukuriama” automatiškai pagal stilių ar atlikėją taip, kad išgirsti kone viską ką mėgsti. Arba RapidShare, kurie leidžia pas juos saugoti bet kokią medžiagą, tačiau patys jos neviešina ir neatsako už jos turinį. Beje, juos RIAA jau užpuolė, ir pasigirsta šnekų kad sekanti auka bus YouTube. Buvo užpuolę ir TPB. Po ilgo ir linksmo piratų tyčiojimosi iš grąsinančių teisininkų laiškų, JAV per politinį spaudimą privertė švedų policiją surengti reidą ir konfiskuoti visus serverius. TPB, kol vyko tyrimas, persikėlė į Amsterdamą, tačiau neilgai trukus galėjo grįžti – buvo pripažinti teisūs. Po šio rimto precedento jiems kilo idėja – nusipirkti buvusią naftos platformą ‘sealand’, kuri jau ilgą laiką skelbiasi nepriklausoma valstybe, ir niekas į ją nepretenduoja. Įsigijus – sukurti utopinę benduromenę, kurioje būtų savi įstatymai ir, be abejo, absoliuti informacijos laisvė. Tam dabar “kuriama” įstatymų bazė ir renkami kuklučiai 500 milijonų svarų :) Beje, jie turi ir planą B – jei ką, įsigyti tik šiaip privačią salą piratams.
Vykstant tokiems procesams, Švedijoje įsikūrė politinė partija, kurios tikslai – pertvarkyti intelekto nuosavybės teisę. Švedijoje vyko demonstracijos prieš persekiojimą už failų siuntimąsi – jose oficialią poziciją (aptakiai teigiamą) išreiškė trijų (iš keturių didžiųjų) politinių partijų atstovai. Pagal kažkokią apklausą 75% švedų nemato nieko bloga parsisiuntinėti “nelegalią” medžiagą. O teisiškai galėtų būti persekiojami ir nesijaustų kalti. Taigi problema tikrai yra.
Plačiau pažiūrėjus, istorijoje tai jau kažkelintas mūšis už informacijos laisvę. Galbūt spaustuvės po kopijuoklių atsiradimo ir klykavo, kad nebeturės kaip užsidirbti pinigo, bet ačiūdie persiorientavo o ne uždraudė technologijas ir neįvedė balto popieriaus mokesčio. Bet nuo mūsiškės situacijos esminis skirtumas – lobizmas. Anuomet, po Gutenbergo atsirado kažkokia spaustuvinių mašinų pramonė, paskui xerox, paskui – įrašantys magnetofonai. Buvo technologijas atstovaujantis komercinis interesas. Dabar gi atstovaujam nebent mes patys. Gal tiksliau, neatstovaujam, už tai ir esam spiriami už įstatymo ribų.

Čia ilga pasaka, kurią labai norisi papasakoti. Ji apie karus, kuriuos kariauja medijų industrijos, slegiamos naujų technologijų ir informacijos laisvės. Apie desperatiškus mūšius, bandant dar bent kiek išsilaikyti pasikeitusiame pasaulyje,...    2007.01.24 | politika, tech. | komentarų RSS. | +